Artūro Braziūno tapybos paroda „Kelias į save“ - satelitinė Art Compensa meno mugės paroda.

"Artūro Braziūno tapybos paroda „Kelias į save“ – tapybos metaforų labirintais

Kovo 12-ą dieną Compensa koncertų salės Meno galerijoje yra atidaroma tapytojo Artūro Braziūno paveikslų paroda „Kelias į save“. Postmodernaus siurrealizmo krypčiai priskirtini paveikslai parafrazėmis atliepia kelias istorinės tapybos tadicijas – trompe-l'œil, alegorinius natiurmortus bei koliažus ir singerie paveikslus.

Pirmoji tradicija tapytojo darbuose yra atliepta hiperrealistiškai modeliuojant gamtos formas – dažniausiai itin tiksliai vaizduojant vynuogių lapus ir kekes. Iki smulkiausių gyslų ar iškirmijimų nutapyta augalija yra ikoniškas, visiškai nestilizuotas, nereduokuotas ir tiesiogiai suvokėją į paveikslo realybę panardinantis siužetas. Vynuogių siužetą galima traktuoti kaip neatsitinktinį – legenda teigia, kad trompe-l'œil žanras gimė antikos laikais tada, kai tapytojas Zeuksis nutapė vynuoges taip realistiškai, kad paukščiai nutūpė ant paveikslo lesti. Sekant šia tradicija, renesanso tapytojai (Joos van Cleve ar Fernando Yañez de la Almedina) stengėsi kuo labiau sugluminti stebėtoją netikėtomis optinėmis iliuzijomis, pavyzdžiui, ant Madonos su kūdikiu figūros nutapydami tupinčią musę. Suvokėjo perspektyvoje svarbiausias įtampos momentas rasdavosi tada, kai jis netekdavo supratimo, kur prasideda ir kur baigiasi paveiksle vaizduojamas siužetas, ir koks yra šio siužeto santykis su realybe, (kurioje stovi pats paveikslo stebėtojas), kuomet net ir su paveikslo siužetu visiškai nesusijusios detalės taip pat paaiškėdavo esančios dirbtinės. A. Braziūnas savo darbuose panašią įtampą kuria sugriaudamas paveikslo iliuzijos „ketvirtąją sieną“ – realistiškai vaizduojami gamtos elementai tame pačiame paveiksle staiga praranda spalvą ir yra vaizduojami kaip grizailė, arba paveikslo fonas gradualiai tampa nespalvota „nuotrauka“. Taip yra užaštrinamas paveikslo suvokimas – stebėtojas pradeda vertinti ne tik jusles apgauti besikėsinantį siužetą, tačiau ir dailininko gebėjimus kurti realybės pakaitalą ir jį iškreipti kaip tik pageidaujama. Suvokėjas negali pilnai įsijausti, kad vaizduojami dalykai yra realūs, nes tuo pačiu metu yra provokuojamas matyti ir sukurto vaizdo dirbtinumą. Būtina atkreipti dėmėsį, kad A. Braziūną ypač domina skirtingų faktūrų optinės iliuzijos – nuo šviesos atspindžio metalo induose, planetų ir dangaus kūnų kraterių, gelstančių ir džiūvančių lapų, šiurkštaus žvirgždo, iki ūkanotų debesų. Kartais paveiksluose net nėra siekiama sukurti realistišką, tačiau kitokį, ne potėpiais formuojamą, o liejamą ar taškomą paviršių."

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas