PARODOS ATIDARYMAS VYKS 2019 M. KOVO 13 D. 18 VAL.
Dėl parodos lankymo darbo dienomis prašome kreiptis telefonu +370 648 38881.
Jei šią ekspoziciją reikėtų apibūdinti profesiniais teiginiais, tai neabejotinai būtų retrospektyvinė paroda, atskleidžianti Ingos Mrazauskaitės dešimties metų kūrybinio kelio atkarpą.
Bet, jausdami autorės estetikos, motyvų ir temų variacijas, evoliuciją, esame apgaubiami ir tam tikru holistiniu pojūčiu. Viskas yra vienis, nėra pradžios ir pabaigos. Todėl Inga, savo kūryboje išskyrusi keturis etapus, vis tik tarp visų savo paveikslų atranda bendrą vardiklį, keliavimą link esminio savo kūrybos klausimo, misijos. Tai – tapatybės paieškos, vykusios šiais etapais:
-
„Žemė ir kosmosas / namai“. Ingai namai – ir Žemė, ir kosminės platybės. Tikėjimas ir mokslas jai yra ne opozicijos, o dvi viena kitą papildančios prieigos supančiai aplinkai suvokti. Žvaigždes ji tyrinėja ir teleskopu, ir per mitologinės pasaulėvokos simbolius.
-
„Kūnas ir kraujas / virsmai.“ Gebėdama absoliučiai anatomiškai taisyklingai atvaizduoti kūną, Inga ties tuo neapsistoja. Ji žengia žingsnį toliau. Kūnas jos drobėse virsta ženklu, alegorija. Tai niekuomet nėra konkreti istorija. Tai daugiau pojūtis, intymus ir intuityvus vizualinis kalbėjimas apie tai, kas bendra mums visiems. Apie kūną ir kraują. Ir joje slypinčią kolektyvinę pasąmonę.
-
„Vidiniai dialogai / ieškojimai.“ Būtent kolektyvinė pasąmonė, kurios dalimi visi esame, užkoduoja mumyse kažkokią nepaaiškinamą trauką ir prielankumą baltiškiems artefaktams. Kiekvienas diskutuodamas su savimi atranda visiškai savitą kelią susisieti su protėvių išmintimi, tapti jų patirties aidu.
-
„Tapatybė / namai.“ Tad grįžtame namo. O mūsų namai bet kur, kur esame. Nes per žvaigždes ir medžius (jausdami ryšį su gamta), per močiučių staltiesėse išaustus kodus (jausdami ryšį su praeitimi), atrandame harmoniją, atrandame namus savyje.
Laiko tėkmės cikliškumas Ingos kūryboje atsiranda spontaniškai ir organiškai. Tai nėra strateginis sprendimas, nėra išpažįstamų idėjų iliustracija. Nejučiomis po kūrybinio štiliaus Inga grįžo prie erdvinių drobių, estetinės tylos platybių.
Bet griežta horizonto linija blunka, nyksta sienos, nepramatomi langai ir neperžengiami durų slenksčiai. Empiriką ir filosofines idėjas susieja raudonas siūlas, be didelių kliūčių visur prabėgančios skruzdėlytės. Siurrealistinės skruzdėlytės – tai žvalgai, pirmieji paleidžiami į metafizinį pasaulį. Tai, tikriausiai, drąsos pripažinti savo žinojimo ribotumą šauklės.
Tos bėginėjančios skruzdėlytės – tai ir šiurpuliukai, kai muzika ir vizualiniai menai susilieja į neperskiriamą sintezę, kai susitinka kūrybiškos sielos ir vienos kitas įkvepia. Taip, galiu patikinti, gimė ir ši paroda.
Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
