Viačeslavas Ganelinas, Sigitas Geda „Velnio nuotaka“
2 veiksmų miuziklas
Dirigentas Martynas Staškus
Režisierius Kęstutis Jakštas
Dailininkė Kotryna Daujotaitė
Choreografas Agris Danilevičs
Chormeisteris Vladimiras Konstantinovas
„Velnio nuotaka“ – kūrinys, paženklintas lietuviško meninio ilgaamžiškumo bei universalumo praba. Ne vienos kartos žiūrovų mėgstama muzikinė drobė, rodos, nepasiduoda laiko tėkmei. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.
Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs, jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas – išmestas iš Rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta... Tačiau visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį.
Deja, netrukus Jurgai tenka nusivilti ir pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpi ne ji, o išpuoselėti arkliai, kuriuos netikėtai pavogė Pinčiuko pasamdytas arkliavagis Raupys. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų arklių, kurių neradęs – išprotėja. Sielvartaujanti Jurga suserga. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.
Štai tokia užburianti kūrinio herojų istorija, jų jausmų jėga ir grožis, išraiškingos ir įsimintinos miuziklo melodinės linijos – tai elementai, kurie ir šiandien verčia prisiminti, dar kartą pamatyti ir išgirsti legendinę „Velnio nuotaką“.