Apie atskirus ir susijusius Ievos Skauronės tapyboje

Regis, kad vienas svarbiausių dalykų Ievos Skauronės tapyboje yra pats procesas. O kas vyksmas arba eiga tapyboje? Visų pirma – tai mintis ir idėja, po to – įrankio (teptuko, mentelės, volelio) pamirkymas daže, tuomet – pats aliejinės ar akrilinės spalvos tepimas ant paviršiaus, paskui – iš viso to įvykstantis alcheminis nuotykis. Tai gali būti paprastu darbiniu rezultatu, kurio pabaiga, galutinis tikslas yra nuspėjamas arba stebuklu, kuomet nuščiūva ne tik žiūrovas, bet ir amo netenka ir pats atlikėjas – t. y. menininkas. Manau, jog šiam potyriui bando atsiduoti (ir jai tai sekasi!) I. Skauronė. Tos sėkmės priežastį galima paaiškinti. Tapytoja besąlygiškai atsiduota spalvos magijai. Ji pasitikinčiai renkasi ryškias ir grynas – mėlynas, geltonas, raudonas, žalias. Tada lygiai taip pat drąsiai jas jungia, kloja ir dengia ant paveikslo plokštumų, leisdama joms bendrauti, komunikuoti, žaisti, kontaktuoti tarpusavyje. Taigi – menininkė pasitiki spalvomis ir prigimtinėmis (fizinėmis) dažų ypatybėmis, o šie vienu metu materialūs ir neverbalizuojami, netgi iracionalūs dalykai atsimoka „akis už akį“ principu. Jie ir leidžia įvykti tai spalvinei alchemijai, kuri dažnai vadinama tiesiog paveikslu (konkrečiai) arba tapyba (apibendrintai ir iš esmės).

Pati autorė šią savo naujausių tapybos darbų kolekciją yra pavadinusi (apibendrinusi ir charakterizavusi) sąvokų junginiu – „Atskiras ir susijęs“. Tokiu būdu menininkė yra nusakiusi pagrindinį struktūrinį savo paveikslų principą – jie yra sudaryti iš atskirų, autonomiškų segmentų, tačiau tuo metu tie suverenūs elementai paklūsta vienai visumai. Efektas kažkuo primena taifūną ar viesulą, kurio metu į gigantišką sūkurį sukasi oro molekulės, dulkės, stambesni fiziniai objektai. Tie dariniai pakeri ne tik žiūrovo akį, bet ir sielą, nes priverčia patikėti nematomų, tačiau iš tiesų egzistuojančių reiškinių (kad ir vėjo ar atmosferos) buvimu. Panašiai spalvos ir potėpių dėka I. Skauronė mus įtikina egzistuojant praeinantį laiką ir sustingusią amžinybę, asmenines patirtis ir kultūrinę atmintį. Nes iš tiesų tomis spalvinėmis formomis, tais koloristiniais pavidalais yra užfiksuoti ir užšifruoti tokie dalykai. Skvarbiai akiai ir jautriai sielai tereikia įžvelgti ir pajausti, kas egzistuoja ten – tarp potėpių ir už jų, begaliniuose, beribes dykumas (kartais net dykvietes) primenančiuose formatuose, kuo tikriausiuose tapybiniuose uraganuose, priverčiančiuose patikėti nerealiais dalykais. Šioje vietoje kaip niekada tinka Rainerio M. Rilkės eilutės iš „Valandų knygos“ (Das Stunden-Buch): „Dar nebaigta niekas, bet šviečias pro nuojautą,/ kas įkūnytą bus./ Ir mano žvilgsniui atvertam – kaip nuotaka/ kiekvienas daiktas paklus./ Man nieko nėr mažo: myliu ir tapau/ aukso fone jį ištisai. Iškėlęs laikau ir kažkam – nežinau – išlaisvina sielą jisai...“... Tame turbūt ir slypi atskirų ir susijusių, nutapytų ir tapomų (juk kalbame apie procesą!) esmė.

Vidas Poškus