Savo darbuose paliečiu tokias problemas kaip autentiškumo ir asmenybės nykimas, savęs kaip individo
suvokimo sudėtingumas. Savo tapyba kalbu apie laisvę būti kitokiu. Mano motyvai atsiskleidžia kūno
kultūros salės vaizduose, kuriuos renkuosi dėl asmeninių potyrių ir siekio iš jų išsilaisvinti.
Prisiminimai apie tą vietą, kur šokau per ožį, darydavau kūlverstį ar kabodavau ant skersinio, lėmė šių
idėjų atsiradimą. Salės, pilnos vaikų. Žemų, aukštų, kresnų ir akiniuotų, paliegusių ir energingų – visi
stengiasi atlikti tas pačias užduotis. Kabėjimas, kopimas, skrydis, vėl kabėjimas ir šuolis aukštyn. Jau
nutolusios erdvės ir nebeatliekami veiksmai išlikę mano atmintyje iki šiol. Tas laikas neduoda ramybės
neįgyvendintomis užduotimis, persekioja, lyg norėdamas priminti, kad gyvenime privalai atitikti tam
tikrus normatyvus.
Atsigręždama atgal, sustojusi ties purvinais, vėjuotais stadionais, užklumpu save, atkuriančią situacijas,
kuriose galimybės ir individualūs pasirinkimai buvo labai toli nuo siekių. Tapyba atgaivindama tas
scenas vėl gyvenu fluorescentinėse salėse – grįžtu tapydama. Kalbu jau ne tik apie savo asmeninę
patirtį ir būsenas. Kvestionuoju normatyvus: visgi, kas yra normalu, o kas jau nebe? Jungiu savo
asmeninį santykį su praeitimi ir bendra to meto socialine atmosfera, kur kiekvienam, nukrypusiam nuo
normos, skiriamos šiurkščios ar švelnios formos socialinė atskirtis.
Paveiksluose dominuojanti peizažinė struktūra turi man didelės reikšmės: praeitį reflektuoju tarsi
žiūrėdama į išvaikščiotus, labai gerai pažįstamus peizažus, kurie vis kinta – virsta savotiška fikcija mano
galvoje. Mano kūriniams būdingas eskiziškumas – siekiu perteikti prisiminimo, trumpos akimirkos
užuominą. Kas kartą priėjusi prie darbo pati keičiuosi – tapau vis kitaip. Nebijau paveikslo sugadinti,
kasdien žiūriu į jį kaip į savo būsenos atspindį, noriu nebemeluoti sau. Paveikslai negali būti galutinai
pabaigti – besitęsiantys tušti plotai kalba apie tam tikrą tęstinumą. Tokį, kaip ir mano atminties slogutis.
Ir visgi man patiko ta žalia salės sienų spalva ir naujų sportbačių kvapas.

Eglė Butkutė

Už nuotraukas dėkojame ©Gintarė Grigėnaitė